Greitasis pažintys jeux de societe

Destruktyviam charakteriui žinomas tik vienas šūkis: daugiau vietos; tik viena veiklos rūšis: išvalyti. Daug galėjai išskaityti iš jo lodžijų: bandymą vakare pailsėti; viltį su šeima persikelti į gamtos prieglobstį; pastangas patirti vi­ sus sekmadienio teikiamus malonumus. Kad nė viena gala ložė nėra tokia neprieinama kaip bilietas į nepa­ liestą, dievišką gamtą, kad ji, apie kurią skaitėme, jog taip lengvai atitenka valkatoms ir elgetoms, padugnėms ir bastūnams, vis dėlto džiaugsmingiausią, tyliausią ir tyriausią veidą tausoja turčiui, pro didelius, žemus langus įsiverždama į vėsias, ūksmingas jo sales - tai nepaneigiama tiesa, kurią įrodo itališka vila, kai pirmąsyk žen­ gi pro jos vartus, norėdamas pažvelgti į ežerą ir kalnus. Tikrai ne dėl ateities ar išsiskyrimo. Tačiau tobuliausiai ji pasirodo, kai svajotojui pavyksta ištraukti paties judėjimo geluonį: paversti vėjo gūsį ūžimu, o šmėkštelėjusius paukščius - jų voromis. Tačiau tokį apoloniško naikintojo įvaizdį sukurti pirmiausia padeda suvokimas, kaip smar­ kiai supaprastėja pasaulis, pamatuotas tokiu kriterijumi: ar jis ver­ tas sunaikinti?

Walter Benjamin - Nusvitimai 2005 LT

Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties savybių pirmieji pokal­ biai telefonu mano ausyse aidi visiškai kitaip nei dabartiniai. Tai būta nakties garsų. Jų neglobojo jokia mūza. Naktis, iš kurios jie atsklisdavo, buvo ta pati, kuri stoja prieš kiekvieną tikrą gimimą.

O naujagimis - aparatuose snūduriuojantis balsas. Telefonas buvo mano brolis dvynys dienos ir valandos tikslumu. Tad galėjau ma­ tyti, kaip išdidžios savo karjeros pradžioje jis įveikė visokiausius pažeminimus.

Kai sietynas, krosnies atitvarėlė ir kambarinė pal­ mė, konsolė, vienkojis stalelis ir erkerio tvorelė, kurie anuomet puošė prieškambarius, jau kadai buvo sugedę ir nebegyvi, telefono apa­ ratas - tarsi padavimų didvyris, atsidūręs kalnų tarpeklyje - už nugaros palikęs tamsų koridorių, su karališku prakilnumu įžengė į apšviestus kambarius, kuriuose dabar jau gyvena jaunesnioji kar­ ta.

Ir jai tapo paguoda vienatvėje. Puolusiems į neviltį ir norėju­ siems apleisti šį piktą pasaulį jis mirktelėdavo kaip paskutinės vilties žiburėlis.

Stalo žaidimai dviems

Su paliktaisiais dalijosi lova. Šaižų balsą, išsau­ gotą nuo tremties laikų, jis buvo pasiruošęs paversti šiltu zirzėsiu. Juk argi nebuvo daugybės vietų, kur svajota apie skambutį arba laukta jo drebant lyg nusidėjėliams? Nedaugelis šiandien telefonu besinaudojančių prisimena, kokių niokojamų padarinių kadaise turėjo jo atsiradimas šeimos ratelyje.

Walter Benjamin - Nusvitimai 2005 LT

Skambutis, pragysdavęs bute vidudienį tarp dviejų ir keturių, kai koks nors mokyklos draugas panorėdavo su manimi pasikalbėti, būdavo aliarmo signalas, su- drumsdavęs ne tik mano tėvų popiečio poilsį, bet ir pasaulio istori­ jos epochą, greitasis pažintys jeux de societe centre jie tarėsi esą.

Tačiau tikrąsias jo orgijas patirdavo sukimo rankenėlė, kuriai jis atsiduodavo ligi užsimiršimo ištisas minutes. Tėvo ranka buvo kaip dervišas, įveiktas svaigulio palaimos. Bet mano širdis smar­ kiai plakdavo, aš tvirtai žinodavau, jog tokiais atvejais telefonistė už nerangumą būsianti nuplakta.

Tais laikais telefonas, subjauro­ tas ir išvytas, kabėjo galinio koridoriaus kampe, tarp nešvarių skal­ binių skrynios ir dujų skaitiklio, ir iš ten pasigirdus skambučiui, berlynietiškas butas tapdavo dar šiurpesnis. Kai man, ilgai čiuo­ piančiam tamsią žarną ir beveik nebesivaldančiam, pagaliau pa­ vykdavo išjungti skambutį, pakelti sunkius hantelių greitasis pažintys jeux de societe ir įsprausti tarp jų galvą, aš atsiduodavau iš jų kalbančio balso val­ džiai.

Nebuvo nieko, kas sušvelnintų nepaprastą jėgą, su kuria jis įsiverždavo į mane. Bejėgiškai kentėdamas stebėdavau, kaip jis naikina mano paties sprendimus, atima laiko, pareigos ir planų nuovoką, ir tarsi mediumas, paklūstantis iš anapus sklindančiam balsui, aš sutikdavau su pirmuoju ragelyje pasigirdusiu siūlymu. Ar ji nesiskverbė į laukimo kupiną vaiko naktį kaip vėliau į žiūrovų naktį po scenos uždanga skverbsis šviesos juosta?

Manau, kad svajonių laivas, kuriuo anais laikais dažnai keliaudavome, per ošiančias pokalbių bangas ir plaunamų lėkščių putas prilinguodavo prie mūsų lovų, o ankstyvą rytą išlaipindavo nerimastingus, tarytum jau būtume baigę kelionę, kurią dar tik baudėmės pradėti. Važiuojame dar- dančia karieta išilgai Landvero kanalo, ir man ūmai apsunksta širdis.

dauno pažinčių svetainė jenna ushkowitz 2021 m

Tikrai ne dėl ateities ar išsiskyrimo. Liūdesiu mane užlieja dar tebesitęsiantis nykus sėdėjimas vienam šalia kito, kurio dar neišblaškė kelionės dvelksmas, kaip aušra kad išblaško šmėklas. Tačiau liūdna buvo neilgai: kai vežimas pravažiavo Šosė gatvę, mintimis aš vėl atsidūriau važiuojančiame traukinyje.

Jokia tolybė nebuvo tolesnė už tą, kur migloje į vieną susieidavo jos bėgiai. Tačiau trau­ kėsi ir mane ką tik supusi artuma.

pažintys kita mergina o santykius pažintys vyresnių nei 50

Atmintyje pasikeitė butas. Kai tik atsistojome ant mūsų greitojo traukinio vagono laiptelio, jo su­ sukti kilimai, maišų drobe apmuturiuoti sietynai, apvilkti krėslai, pro žaliuzes srovenanti prieblanda ėmė laukti tyliai sėlinančių svetimų puspadžių, kurie, galbūt netrukus slysdami grindų lento­ mis, jau visą valandą šeimininkėmis besijaučiančiose dulkėse pa­ liks vagišių pėdsakus. Todėl atsitikdavo taip, kad kiekvieną kartą iš atostogų aš grįždavau kaip benamis.

Ir netgi bjauriausia rūsio skylė, kur jau degdavo lempa - kur jos nereikėjo įžiebti - man atro­ dė pavydėtina, palyginti su vakarinėje miesto pusėje tamsuojan­ čiu mūsų butu.

Tad grįžtant iš Bansino ar Hanenklės mažą, liūdną prieglobstį man suteikdavo kiemai. Paskui, be abejo, miestas juos vėl paslėpdavo, tarsi gailėtųsi suteiktos paguodos.

Jei kartais trauki­ nys ir stabtelėdavo prie jų, tai tik todėl, kad stoties prieigose degdavo raudonas signalas. Juo lėčiau jis važiuodavo, tuo greičiau nykdavo viltis nuo artėjančio tėvų namo pasislėpti už gaisrasienės. Tačiau tos tuščios minutės, kol visi išlips, dar ir šiandien stovi man akyse. Koks nors žvilgsnis galbūt prabėgo jomis kaip ir kiemais: sutrūkinė­ jusiose sienose įspraustais langais, už kurių dega lempa.

Pavėlavęs Laikrodis mokyklos kieme sugedo, regis, dėl mano kaltės. Jis ro­ dė, kad pavėlavau. Einant koridoriumi, pro duris prasiskverbda­ vo slaptų pasitarimų murmesys. Mokytojai ir mokiniai klasėse buvo bičiuliai. Arba visi tylėdavo, lyg ko nors lauktų.

Ar dėl aparatų sandaros, ar dėl atminties savybių pirmieji pokal­ biai telefonu mano ausyse aidi visiškai kitaip nei dabartiniai. Tai būta nakties garsų. Jų neglobojo jokia mūza. Naktis, iš kurios jie atsklisdavo, buvo ta pati, kuri stoja prieš kiekvieną tikrą gimimą. O naujagimis - aparatuose snūduriuojantis balsas.

Tylutėliai paliečiau durų rankeną. Saulė nušvietė vietą, kur stovėjau. Tuo­ met prakeikiau šitą dieną ir atidariau duris. Tarsi velnias Peterio Šlemilio2šešėlį mokytojas pamokos pradžioje atėmė mano vardą ir pavardę. Mano eilė ne­ beatėjo. Tyliai iškentėjau ligi skambučio. Bet ir jis nebuvo palai­ mingas. Bet ar tie apibūdinimai iš tik­ rųjų vykę? Ar nereikėtų kalbėti apie įvykius, užklumpančius mus tarsi aidas, kurį sukėlęs garsas akimirksniu išnyksta su prabėgu­ sio gyvenimo tamsa?

Beje, tatai atitinka faktas, jog šokas, atsiran­ dantis, kai praeities akimirksnis atgyja sąmonėje, paprastai pasi­ reiškia kaip garsas. Būtent žodžiui, ošimui ar tuksėjimui duota galia mus netikėtai įvilioti į vėsų praeities urvą, kurio skliautuose tik kaip aidas klaidžioja ir pati dabartis.

visi balti dating website pažintys tapatybės kortelės

Keista, kad niekas ligi šiol nepatyrinėjo šios svajonės priešybės - šoko, kai žodis lyg pamiršta įmautė mūsų kambary priverčia sunerimti. Kaip įmautė išduoda, jog pas mus kažkas lankęsis, - taip esama žodžių arba pauzių, išduodančių juos pamiršusį neregimą svečią: ateitį. Man buvo be­ ne penkeri metai. Vieną vakarą, kai jau gulėjau lovoje, pasirodė tėvas.

Greičiausiai atėjo palinkėti labos nakties. Jis pranešė apie pusbrolio mirtį - manau, beveik prieš savo valią. Tai buvo vyres­ nio amžiaus žmogus, man gana tolimas. Tačiau tėvas žinią apie jo mirtį papasakojo su visomis smulkmenomis. Paklaustas jis nuo­ dugniai išaiškino, kas yra širdies plakimas. Iš jo pasakojimo su­ pratau nedaug. Bet tą vakarą aš įsidėmėjau savo kambarį ir lovą kaip vietą, į kurią - nujaučiau - reikės sugrįžti, kad pasiimčiau pamirštą daiktą.

Stalo žaidimai dviems

Tik po daugelio metų sužinojau, ką būtent. Tame kambaryje tėvas nutylėjo vieną dalyką - pusbrolis mirė nuo sifilio. Skaitymo dėžutė Mes niekad nesugrąžinsime to, kas užmiršta. Ir turbūt greitasis pažintys jeux de societe. Greitasis pažintys lilis 50 metų mes jį suvokiame, ir juo geriau, kuo giliau mumyse nugrimzdęs pamirštas dalykas.

Kaip paprastas žo­ dis, dar ką tik buvęs ant liežuvio galiuko ir turėjęs kalbai suteikti demosteniškus sparnus, taip ir tai, kas pamiršta, rodosi apsunkę nuo viso mums žadamo nugyvento gyvenimo. Galbūt užmirštus dalykus apsunkina ir apvaisina ne kas kita, kaip dingusių, jau nebeatgaivinamų įpročių pėdsakai.

Galimas daiktas, jų susimai­ šymas su pranykusių namų dulkėmis ir yra išlikimo priežastis. Kad ir kaip būtų - kiekvienas turi daiktų, įskiepijusių jiems patva­ resnius įpročius nei visi kiti. Kadangi atspariausi mano įpročiai buvo skaitymas ir rašymas, joks iš ankstesnių laikų išlikęs daiktas nekelia man didesnio ilgesio nei skaitymo dėžutė.

grįžo misionierius pažintys forma juoda celebs pažintys baltas vaikinai

Plonose lentelė­ se gotišku šriftu buvo išpaišytos pavienės raidės, atrodančios jau­ nesnės ir mergaitiškesnės nei išspausdintos. Jos gulėjo siaurame guolyje - įstrižai, iš eilės, visos tobulos, lyg vienuolės seserys, saisto­ mos jų ordino regulos: žodžio.

Stebėdavausi, kaip toks kuklumas ir toks grožis gali gyventi kartu. Tai buvo malonė, kurios nerado jos nuolankiai maldavusi mano dešinė. Ji turėjo likti išorėje tarsi išrink­ tuosius įleidžiantis durininkas. Todėl jos bendravimas su raidėmis buvo kupinas pasiaukojimo.

Ilgesys, kurį man kelia skaitymo dėžu­ tė, rodo, kokia neatskiriama ji nuo mano vaikystės. Iš tikro joje aš ieškojau jos pačios - kotelyje, kuriuo lentelėje iš raidžių sudėdavau žodį - glūdėjusios visos vaikystės.

pažintys ji hyo allkpop pažintys romantišką sms

Ranka vis dar sapnuoja kotelį, bet jau niekad nepabus, kad sapnas taptų tikrove. Taip ir aš galiu greitasis pažintys jeux de societe, kaip kadaise išmokau vaikščioti.

Tačiau tai nebepadeda. Šiandien galiu vaikščioti; bet mokytis vaikščioti - nebe. Lodžijos Kaip motina, kuri priglaudžia naujagimį prie krūtinės jo nepaža­ dindama, gyvenimas dar ilgai maitina švelnius vaikystės prisimi­ nimus. Niekas nestiprino mano prisiminimų labiau nei žvilgsnis į tamsias kiemų lodžijas - viena iš jų, vasarą užtemdyta markizių, buvo mano, naujo miesto piliečio, lopšys.

aš pažintys amerikos mergina pažintys o reabilitacijos

Aukštu aukštesnės lo­ džijos stogą laikiusios kariatidės akimirką palikdavo savo vietą ir susirinkusios prie lopšio uždainuodavo dainą, - nors ji beveik 12 N U Š V IT IM A I neužsiminė apie tai, kas manęs laukia ateityje, bet joje slypėjo ke­ rai, dėl kurių kiemų oras svaigina mane ligi šiol.

Manau, kad šio oro priemaišos būta ir Kaprio vynuogyne, kur apkabinau mylimą­ ją; šiame ore tarpsta įvaizdžiai ir alegorijos, valdančios mano mąs­ tymą taip, kaip lodžijų kariatidės valdo Vakarų Berlyno kiemus.

Ritmiški tramvajaus ir kilimų daužymo garsai migdė mane. Jie buvo klonis, kuriame rasdavosi manieji sapnai. Iš pradžių beformiai, persmelkti gal vandens šniokštimo ar pieno kvapo; paskui painesni, kelionės ir lietaus sapnai; galiausiai nuovokes­ ni: apie žaidimą rutuliukais zoologijos sode, apie sekmadienio iškylą.

Čia pavasaris iškėlė pirmuosius ūglius prieš pilkumos frontą; ir kai metams įpusėjus dulkėta medžio viršūnė tūkstantį kartų per dieną perbraukdavo per namo sieną, šakų brūkštelėji­ mas mane mokydavo to, ką žinoti buvo dar per anksti.

Viskas kieme man buvo užuomina. Susukamų žalių užuolaidų barniuo­ se išgirsdavau pačių netikėčiausių žinių ir išmintingai praleis­ davau negirdomis šitiek blogų naujienų, kurios baladojosi tems­ tant nuleidžiamose žaliuzėse.